Istoriniai šaltiniai teigia, kad žydai Lietuvoje apsigyveno dar iki XIV amžiaus. XV amžiaus pradžioje Lietuvoje gyvenę jau apie 6000 žydų, save vadinusių litvakais ir kalbėjusių lietuviškąja jidiš tarme. Jiezne žydai pradėjo kurtis XIX a. viduryje. Apie 1930 m. čia gyveno 68 žydų šeimos. Kaip ir kituose Lietuvos miesteliuose, dauguma jų vertėsi prekyba ir amatais.
Tais metais Jiezne žydai turėjo 16 (iš 18 buvusių) krautuvių, 2 malūnus, 3 (iš 6 buvusių) aludes, 2 valstybinės degtinės parduotuves, žydų liaudies banko skyrių. Miestelyje buvo sinagoga, mokykla hebrajų kalba, pradžios mokykla ir žydų biblioteka. 1941 m. liepos 26 d. duomenimis, Jiezno miestelyje gyveno 238 žydai (iš jų 17 vaikų iki 6 metų amžiaus).
Žydų genocidas prasidėjo pirmosiomis Vokietijos šeimininkavimo Lietuvoje dienomis. Žydai pradėti persekioti. 1941 metais nuo birželio pabaigos vidurio iki rugsėjo vidurio buvo išžudyti visi mūsų krašto žydai. Pirmiausia dalis Jiezno žydų buvo suimti ir išvežti į Prienus ir Alytų, ten žuvo masinių žydų žudynių metu. Rugsėjo 1 d. suimti visi likusieji žydai – vyrai ir moterys, vaikai ir seneliai. Žydų vyrai buvo uždaryti valsčiaus savivaldybės pastato rūsyje, o moterys ir vaikai – sinagogoje. Tą pačią dieną suvaryti miestelio vyrai prie ežero, Strazdiškių kaime, kairiajame Mekšrupio upelio krante, iškasė apie 50 m ilgio ir 5 m pločio griovį. Kitą dieną pasmerktieji nuvaryti į žudynių vietą… Pirmi buvo sušaudyti žydų vyrai, po to moterys ir vaikai – iš viso 144 žmonės.
Šį antradienį, rugsėjo 23 dieną, žydų genocido dienos paminėjimas vyko ir mūsų gimnazijoje. Mes, septintos klasės mokiniai, vadovaujami istorijos mokytojo, Prienų šaulių 6-osios kuopos vado S. Žalio ir direktoriaus pavaduotojos ugdymui D. Bajorienės, mokykliniu autobusiuku nuvykome prie minėtosios žydų masinių žudynių vietos. Minėjime dalyvavo ir Jiezno seniūnijos bei Kultūros centro atstovai. Dvi gimnazijos abiturientės, istorijos mokytojui S. Žaliui ir direktoriaus pavaduotojos ugdymui D.Bajorienei papildant, papasakojo mums apie žydų tautos kelią nuo 14 amžiaus, kada litvakai tik pradėjo kurtis Lietuvoje, iki juodžiausių jų istorijos puslapių XX amžiaus viduryje. Pagerbę žuvusių atminimą tylos minute, iš akmenukų, ant kurių buvo surašyti žuvusiųjų vardai, sudėliojome Dovydo žvaigždę. Kaip mums paaiškino viena iš Kultūros centro darbuotojų, ant žydo kapo nešama ne gėlė, o akmenukas – tokia sena šios tautos tradicija. Akmenuką gali nuplauti lietus, nupūsti vėjas, bet jis niekada nenuvys…
Prisimindami daug kentėjusią žydų tautą ir baisius jos ir mūsų istorijos puslapius, mes turime pasižadėti, kad daugiau to niekada nepatirs nei viena tauta, nei vienas žmogus.
E. Vinskaitė, P. Jasiūnas,
Jiezno gimnazijos mokiniai
