Šį antradienį, rugsėjo 23 dieną, Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos Rimos Zablackienės ir Jiezno seniūnijos seniūno Algio Bartusevičiaus vadovaujama delegacija vyks į Suvalkus. Suvalkų apskrities seniūnijos rūmuose įvyks tarptautinio projekto „Šiandien atgyja istorija“ renginys – parodos, skirtos generolui grafui Liudvikui Mykolui Pacui, pristatymas. Projektą remia Europos Sąjungos kaimyninių regionų veiklos fondas, Suvalkų savivaldybė – savo biudžetu, Jiezno seniūnija – plačiais savo istorinio paveldo tyrinėjimais. Šią dieną galime pavadinti Liudviko Mykolo Paco diena, nes plačiai bus kalbama apie jo asmenybę ir įvairiapusę veiklą, apie glaudžią sąsają tarp Jiezno ir Dauspudos dvarų.
Dauspudos neogotikiniai rūmai
1820-1827 metais Liudvikas Mykolas Pacas pastatė angliškojo stiliaus neogotikinius rūmus, panašius į šeimynines Anglijos lordų rezidencijas. Juos suprojektavo italų architektas Petras Bosi. Nuo 1823 metų statybai vadovavo architektas italas Henrikas Markonis. Rūmai buvo pastatyti iš plytų, tinkuoti, jų išdėstymas buvo panašus į apverstą raidę „T“. Pastatą sudarė pagrindinis korpusas su 4 siaurais bokštais ir du siauresni šoniniai sparnai su uždarais aštuoniakampiais paviljonais. Prie pagrindinio korpuso buvo suformuotas ir po šiolei išlikęs portikas. Priekinėje portiko dalyje stovėjo keturių Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos karalių ir aštuonių etmonų skulptūros. „Rūmų reprezentacinė dalis buvo pirmajame pagrindinio korpuso ir paviljono aukšte. Vakarinėje korpuso dalyje buvo įkurta karinė biblioteka ir ginklų kambarys, vadinamas arsenalu, rytinėje dalyje buvo oranžerija ir Korinto salė. Centrinėje paviljono dalyje buvo įrengta koplyčia per du aukštus, už jos – paveikslų galerija. Vakariniame rūmų sparne buvo įkurdinta biblioteka, reprezentacinis miegamasis ir vonios kambarys, o rytiniame – biliardo salė ir valgomasis. Visos patalpos buvo gausiai dekoruotos freskomis, tapybos ir skulptūros darbais, gipsatūromis ir ginklų kolekcijomis. Išsiskyrė Kararos marmuro židinys ir įmantrus fontanas. Langus puošė vitražai. Antrajame rūmų aukšte buvo gyvenamieji ir svečių kambariai“ (www.historiaozywadzis.powiat.suwalski.pl/?page_id=297&lang=lt). Rūsyje taip pat buvo du aukštai. Viršutiniame buvo įrengtos pirtys, vadinamos termomis, ištapytos arabeskomis ir freskomis gamtos tema. Apatiniame rūsio aukšte buvo tarnų kambariai ir kitos pagalbinės patalpos. Aplink rūmus buvo išsidėstęs dar ir šiuo metu išlikęs parkas, kurį projektavo anglų sodininkas Džonas Heitonas.
Į naujuosius rūmus iš perleistų kreditoriams Jiezno rūmų L. M. Pacas atsigabeno archyvą ir biblioteką bei nemažą kolekciją paveikslų. Daug paveikslų dvaro savininkas atsivežė iš Vakarų Europos. Carizmas po 1831 m. sukilimo išplėšė ir išvogė, išgriovė prabangius rūmus. Šiuo metu yra išlikęs rūmų portikas, vienas iš bokštų, dalis rūsių.
Liudviko Mykolo Paco reformos žemės ūkyje
Didysis mūsų žemietis suprato, kad baudžiavinis ūkis pasmerktas pražūčiai. Juk jau 1817 m. Lietuvoje buvo svarstomi įvairūs valstiečių išlaisvinimo iš baudžiavos projektai. Būdamas pažįstamas su daugeliu Europos ūkio reformatorių, jis kvietė Dauspudos krašte apsigyventi žemdirbius ir amatininkus iš Didžiosios Britanijos ir Vokietijos. Buvo sudaromos žemės nuomos sutartys 25 metams. Atvykusiems žemdirbiams buvo suteikiama žemės iki 8 ha, grafas įsipareigodavo atvykusiesiems pastatyti namus, kuriuos šie turėjo išsipirkti per šešerius metus. Kolonistai gaudavo grūdų ir bulvių, nemokamai buvo aprūpinami žemdirbystės padargais, vežimais, rogėmis. Dvejus metus jie buvo atleisti nuo mokesčio už žemę – činčo. Kitus aštuonerius metus jie turėjo mokėti po 7 Lenkijos auksinus nuo margo, t.y., 7 ha, o likusį laiką – po 9 Lenkijos auksinus. Dvaro savininkas leisdavo, statantiems naujus tvartus ar klėtis, dvaro teritorijoje nemokamai naudotis miško medžiu. Per šešerius metus, kartą per savaitę, jis galėdavo, pranešęs dvaro ūkvedžiui, iš nurodytos vietos miške parsivežti geros miško medžiagos ir prastesnės – kurui. Grafas draudė virti degtinę ir alų, o taip pat pirkti gėrimų ne iš grafo karčiamų. Nebuvo leidžiama laikyti balandžius ir steigti jiems pašiūres. Žemdirbiai-kolonistai turėdavo informuoti dvaro ekonomą, ką jie numato sodinti ar sėti. ⅛ žemės dalis turėjo būti apsėta žiemkenčiais, buvo rūpinamasi sėjomaina. Nesilaikant šių reikalavimų, žemės savininkas galėjo nutraukti sutartį.
Vietoje atgyvenusios trilaukės sėjomainos buvo propaguojama, priklausomai nuo žemės rūšies, šešialaukė, penkialaukė ir keturlaukė sėjomaina. Lengvoje žemėje buvo ši šešialaukė sistema: 1) bulvės sodinamos ant pūdymuojančio lauko, patręšto mėšlu; 2) rugiai ar miežiai – su baltaisiais dobilais; 3) dobilai – avių ganyklai; 4) dobilų ganykla; 5) ganykla suariama ir sėjami rugiai. Kalvotose vietovėse ir drėgnose žemėse laukai buvo dalijami į 5 dalis: 1) bulvės ant pūdymo; 2) miežiai su dobilais; 3) raudonieji dobilai pievoje arba karvių ganykloje; 4) apartoje ganykloje sėjami rugiai, 5) rugiai.
Į Dauspudos žemes nuo 1821 metų atvyko daug žemdirbių iš Anglijos ir Škotijos. Atsirado naujosios Škotijos, Nevorko, Lintono, Longvudo, Berviko ir kiti kaimai. Laisvasis ūkininkavimas nešė sėkmę tiek žemės nuomininkams, tiek žemės savininkui. Išaugo bulvių, iš kurių buvo gaminama degtinė ir krakmolas, derliai. Vidutiniškai iš hektaro jų buvo gaunama 75 tonos (Marek Sidor. „Angielski mąjątek na Suwalszczyznie-Dowspuda w okresie reform spoleczno –gospodarczych Ludvika Michala Paca“ – Material z sesji naukowiej „Historyczna sylwietka hr. gen. Michala Paca w kontekšcie wybuchu powstania listopadowego, Dowspuda, 2010, p.13-18).
Laisvasis ūkininkavimas skatino naudoti naujas agrotechnines priemones, drenuoti žemes, išvesti nutekamuosius griovius. Žaliasis pašaras pradėtas kompostuoti. Pagerėjo ganyklų kokybė. Nuo 1817 iki 1825 metų besiganančių jose avių kiekis išaugo nuo 2500 iki 7000. Anglų žemdirbys Bertas iš 75 karvių per metus pardavė sūrių už 9800 Lenkijos auksinų ir sviesto už 720 auksinų.
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
