Minime žydų genocido dieną. Ši diena kartais virsta progine. Kai kas ką ją pamini labai valdiškai, nes reikia paminėti. Netiesa. Visų pirma, tai diena giliam apmąstymui mūsų tautai, kad niekada netaptume žaisliukais kitų rankose. Ne, mes – ne žydšaudžiai, ir man nepatinka, kaip Izraelis elgiasi su taikiais Palestinos gyventojais, kaip žydų valstybė, kartais dėl turto, dėl tarptautinės politikos konjunktūros, manipuliuoja savo žuvusių gentainių vardu. Bet man taip pat niekada nepatiko ir nepatiks džihadas.
Šią dieną mums visiems turėtų būti svarbu suprasti, kad 1941 metais nuo birželio pabaigos, o vėliau nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo vidurio, buvo išžudyti visi mūsų krašto ir regiono žydai. Lietuvos didžiuosiuose miestuose žydų getuose naikinimas truko dar dvejus metus. Lietuva neteko daugiau kaip 165-190 tūkstančių iš 210 tūkstančių savo piliečių žydų (Lietuvos istorijos studijos, t.5, V., 1997, p.156). Holokaustas niekaip negali būti suvokiamas be nacių. Tačiau lojalius, taikius Lietuvos piliečius – žydus naikino 1034 lietuvių tautybės asmenys (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietuvos-istorikai-nustate-per-tukstanti-zydus-zudziusiu-lietuviu-tarsis-su-prokurorais.d?id=58792743). O kiek dar lietuvių policininkų vedė žydus į žudynių vietą, kiek su malonumu žudynes stebėjo, kiek nupirko išrengtų žudynėse žydų drabužius, pasidalijo nužudytojų namų apyvokos reikmenis ir baldus? Kiek miestelių gyventojų bėgo plėšti žydų parduotuvių? Žydų organizacijų portale tarp nusikaltėlių Jiezne įvardyta Kabebė. Kas tai? Taip, tai jieznietė Kalėdienė, kurį į žydų žudynes už Jiezno, Strazdiškėse, bėgo kaip į šventę, pasiėmusi du mažus vaikus. Ji spjaudė į mirti vedamus žydus. Ar tam vieninteliam išsigelbėjusiam žydui, stovėjusiam mirties duobėje, tuomet buvo skirtumas tarp žudikų, juos saugojusiųjų ir agresyvios publikos? Mirties akimirką visi jie buvo žudikai.
Žydus gelbėjo Mykolo Talačkos šeima mano Liciškėnuose, savanoris Stasys Jakimavičius –Strazdiškėse, Domicelė Valatkienė – Sokonyse,Valatkevičių šeima Nibriuose. Visoje Lietuvoje turime 865 Pasaulio teisuolius (http://lzinios.lt/lzinios/Lietuvoje/zydu-gelbetojai-gaus-valstybines-pensijas/182006). Jie gelbėjo iki 3500 žydų, tai yra, apie 2% nužudytųjų.
Vilius Kavaliauskas, Lietuvos premjero A. Butkevičiaus patarėjas, žurnalistas, tyrinėtojas ir visuomenės veikėjas, visiškai teisus pabrėždamas, kad netekę Lietuvos žydų, mes netekome didelės dalies valstybės intelekto, kūrybinio, verslo potencialo. „Jie (žydai – V. K.) irgi sukūrė mūsų valstybę, ji tapo jų valstybe. 1918-1940 m. yra labai įdomus mūsų istorijos laikotarpis. Manau, mūsų pareiga pasakyti apie žydus, kurie jau nebegali pasigirti, ką padarė. Nors Lietuvoje egzistuoja savotiškas mitas, kad žydai buvo labai izoliuoti, kalbėjo savo kalba, lietuviai jų nesuprato, jie nesuprato lietuvių, iš tikrųjų abi tautos viena kitą labai gerai suprato“ http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/23442/v._kavaliauskas_tarpukario_zydu_karta_kure_roju_lietuvoje).
Pragaras
Labai tiksliai, remdamasis arhyviniais duomenimis, Jiezno žydų žudynes perteikė daugelyje straipsnių istorikas Arūnas Bubnys: „1941 m. rugpjūčio mėnesio viduryje, kaip ir visoje Lietuvoje, prasidėjo masiniai žydų šaudymai. Policijos nuovados viršininkas V. Bajerčius paprašė viršaičio Jurgio Randžio sudaryti visų miestelio žydų ir jų turimo turto sąrašą. Tokie sąrašai (iš viso apie 350 žmonių) buvo sudaryti iki rugpjūčio vidurio. Netrukus vietos policininkai ir šauliai pradėjo suiminėti tinkamus fiziniam darbui Jiezno žydus“ (www.komisija.lt/…/Holokaustas%20Lietuvos%20provincijoje/). Buvo sulaikyti 89 žydai, tarp jų 26 moterys. Jie rugpjūčio 16 dieną išvežti į Prienus ir ten sušaudyti kartu su kitų miestelių žydais rugpjūčio 27 dieną. Šiek tiek vėliau, iki rugpjūčio 31 d., Jiezne buvo suimti dar 38 žydai, kurie buvo išvežti į Alytų ir sušaudyti rugpjūčio pabaigoje (Masinės žudynės Lietuvoje, d.1, V., 1965, p.85-87).
1941 m. rugsėjo 1 d. Jiezno policininkai ir šauliai suėmė visus likusius miestelio žydus, moteris, vaikus ir senelius. Žydų vyrai buvo uždaryti valsčiaus savivaldybės pastato rūsyje, o moterys ir vaikai sinagogoje. Tą pačią dieną miestelio vyrai, suvaryti prie ežero (kairiajame Mekšrupio upelio krante), iškasė apie 50 m ilgio ir 5 m pločio griovį. Kitą dieną, 1941 m. rugsėjo 2 dieną į Jiezną atvažiavo 5 karininkai ir apie 20 kareivių. Trys karininkai buvo vokiečiai, du lietuviai, o kareiviai visi lietuviai. Greičiausiai, tai ir buvo liūdnai pagarsėjęs Hamanno būrys, kurį sudarė keli vokiečiai ir B. Norkaus ir J. Obelenio vadovaujamas būrys, taip vadinamoji 1-ojo bataliono 3-ioji kuopa. „Karininkai užėjo į nuovados viršininko V. Bajerčiaus būstinę. Netrukus žydų vyrai (apie 50 žmonių) buvo išvesti iš areštinės rūsio ir jiems buvo įsakyta nusirengti iki apatinių. Po to žudikai ir vietiniai policininkai bei šauliai pasmerktuosius nuvarė į žudynių vietą. Tas pats buvo padaryta ir su sinagogoje esančiais moterimis ir vaikais. Pirmi buvo sušaudyti žydų vyrai, po to moterys ir vaikai“
(www.komisija.lt/…/Holokaustas%20Lietuvos%20provincijoje). Šaudė ne tik B. Norkaus ir J. Obelenio kuopa, bet ir vietiniai šauliai (tokių atsirado septyni). Kiti šauliai ir policininkai saugojo žudynių vietą. Pagal K. Jegerio raportą, buvo nužudyti 144 žydai: 26 vyrai, 72 moterys ir 46 vaikai (Masinės žudynės Lietuvoje, d.1, p.134). Negano to, pabėgusius ir išsislapsčiusius žydus medžiojo šaulys Petras Marčinskas, vadinamas Prydu. Prieš keletą metų suradome Lietuvos centriniame valstybės archyve medžiagą, kuri parodo, kad pavieniai slapstęsi miškuose žydai buvo žudomi miške už Verbliūdo ežero dar rugsėjo 9 d. Tą medžiagą jau skelbėme laikraštyje „Gyvenimas“, „Jiezno parapijos žiniose“, ją perdavėme Gaono žydų muziejui Vilniuje.
P. Marčinskas rugsėjo 9 dieną, 13 val., su šautuvu lydėdamas žydą, kurio pavardė net neįvardinta, pakelyje sutiko Bagdoniškių pradinės mokyklos mokytoją Joną Kuveikį. Šis, žinodamas žiaurų Marčinsko būdą, nenorėdamas su juo susitikti, pradėjo bėgti. Marčinskas bėglį palaikė žydu ir, nors Kuveikis šiam šaukė, kad jis ne žydas, šovė į jį. Pataikė jam į kairįjį šlaunikaulį, nuo ko gavosi pūlingas kraujo užkrėtimas. 1941 m. gruodžio 31 dieną, net ir daktarui Kudirkai suteikus visą galimą pagalbą, J. Kuveikis Alytaus apskrities ligoninėje mirė (LCVA, f.1653, ap.1, b. 99, l.23). J. Kuveikis paliko našlę, su kuria buvo susituokę tik prieš mėnesį. Ji kreipėsi į Kauno apygardos teismą. Principingi teisėjai Vazbys, Anilionis, Kurklietis nuteisė žudiką 8 metams sunkiųjų darbų kalėjimo. Marijonai Šaulinskienei, jo darbdavei ir sugyventinei, Kašonių ūkyje už didelį kiekį reichsmarkių pavyko papirkti pronaciškai nusiteikusį teisingumo generalinį tarėją ir šis nuosprendį pakeitė į 1,5 metų kalėjimo, dar suteikė žudikui 4 mėnesius atostogų. 1943 m. rugsėjo 11 d. P. Marčinskas buvo išleistas į laisvę (Ten pat, l.25). 1944 m., bijodamas atsakomybės už žudynes, P. Marčinskas grįžo į gimtąsias Perlojos apylinkes, įsijungė į A. Ramanausko-Vanago vadovaujamą partizanų būrį. Lietuvos partizanų ginkluotojų pajėgų vadas negalėjo žinoti, su kuo turi reikalą. Žuvęs prie Lavysos ežero, žydšaudys buvo pavadintas didvyriu. Po naujausio tyrimo grįžta istorinė tiesa.
Fiurerio pakvaišusi vėlė, niekur nerandanti vietos, labai džiaugtųsi, jeigu mes užbaigtumėm tik šiuo baisiu finalu, liūdesiu. Naciai siekė ne tik fiziškai sunaikinti, bet ir ištrinti iš atminties žydų tautą. Mes turime parodyti tą praeitį, kai kartu su žydais kūrėme savo valstybę, mes turime parodyti žydų kultūros ypatumus, jų sinagogas, jų mokyklas. Tada mes ir mūsų ateities kartos supras tą skaudžią praeitį. Juk žydai buvo tokie pat, kaip mes, su savo geromis pusėmis ir ydomis. Verslas pinigų tarpininkavimu juos vertė būti atsargesniais, šiek tiek uždaresniais.
Parengėme kelių straipsnių ciklą apie Jiezno žydus. Tai ir paprasti, vos galą su galu suduriantys žydai, ir verslininkas Laizeris Markovičius, mokytoja Ida Kibarskaitė, tai žemdirbys Isakas Kušelevičius, išvykęs 1935 metais, grįžęs atgal ir žuvęs holokausto ugnyje.Tai išvykusi iki holokausto į Palestiną Šifrė Zalcmanaitė, taip pat nuo pragaro į Palestiną pasitraukę kalvis Šaje Meretskis su žmona, namų šeimininke iš Stakliškių, Freida Dumbliauskaite-Meretskiene ir kiti.
Nors naciai ir jų talkininkai žudynių metu naikindavo žydų dokumentus, bet yra išlikę į užsienį išvykusiųjų dokumentai, nuotraukos. Tai leis mums pažvelgti į paprastus žmogiškus veidus. Jie buvo tokie, kaip ir mes, siekę vietos gyvenime sau ir vaikams, siekę ramybės ir saulės.
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
