Pamoka, kurioje reikėjo atsiskaityti gyvenimo patirtimi

Kiekviena mokykla turi savo istoriją, kuri eilutėmis sugula kiekvieno atmintyje.

Ne išimtis ir Šilavoto mokykla, turinti didelę ir svarbią žymę ne tik krašte, bet ir visoje Lietuvoje. Svarbi ir tuo, kad ji jau skaičiuoja antrąjį šimtmetį. Kaip žinia, beveik kiekvienas šviesos spindulėlis – mokykla – savo gyvavimą pradėdavo kunigų dėka, kurie stengėsi, kad Lietuvos ateitis – vaikai į gyvenimo kelią eitų su šviesa – mokslu. Tokią pradžią turi ir Šilavoto mokykla…

Surinkti informaciją apie mokyklą gana sudėtingas ir sunkus darbas. Daugelis nuotraukų išsitrynę laikmetyje, o informacija tokia neapčiuopiama. Imtis tokio sunkaus darbo ryžosi žmogus, kurio gyvenimas susijęs su mokykla ir jos gyvenimu. Jo ėmėsi šios mokyklos slenkstį ne vienerius metus mynęs ir vaikus vedęs į žinių šalį Jonas Mikučiauskas. Jis buvo ne tik mokytojas, bet ir vadovavo mokytojų kolektyvui. Manau, kad jis buvo, yra ir išliks mokytoju, mokančiu suburti apie save mokinius, mokytojus, kurie tvirtai žino, jog jo pasėta žinių sėkla veši ir vešės. Jo surinktos žinios papildys istorijos knygą.

Davatkyne, prigludusiame prie Šilavoto, kur davatkėlės irgi buvo savotiškos šviesos skleidėjos, susirinko buvę mokiniai ir mokytojai, kurie jau tvirtai įleidę šaknis visoje Lietuvoje. Sugužėjo ir it mokinukai pertraukų metu šurmuliavo brandaus amžiaus žmonės, belaukiantys pamokos. O mokytojas Jonas Mikučiauskas šį kartą vedė gyvenimo pamoką, kuri nukėlė visus į pačią Šilavoto mokyklos atsiradimo pradžią. Daugeliui istorija jau buvo apsiklojusi dulkėmis, kitiems – prisiminimų labirintas, tačiau svarbu buvo susitikimas su buvusiais klasiokais, kurių gretas laikas vis retina, plaukus nudažo neįtikėtinai balta spalva. Kai kurie stengiasi žvelgti į veidus, kurių vaikišką ir jaunatvišką žavesį pakeitė gyvenimiškos raukšlelės, ir atrasti klasės draugus.

Taigi, į Šilavoto Davatkyną buvo sukviesti buvę mokiniai ir mokytojai į J. Mikučiausko knygos „Išskridę grįžta prisiminimuose“ pristatymą. Čia pat įsigiję knygą, vartydami ieškojo nuotraukų, kurios nukėlė į prisiminimų jūrą, atsargiai dairydamiesi ieškojo buvusių klasiokų, mokytojų. Darbas, kurį atliko J. Mikučiauskas – milžiniškas, nes susirinkusiųjų gretos gana stipriai išretėję, o atvykti, susitikti ir paspausti vienas kitam ranką – labai svarbi gyvenimo akimirka. Žvelgdama į gyvenimo patirties pažymėtus veidus supratau, kad buvusiems mokytojams jie visada išliks išdykėliais mokiniais, besivaikančiais kamuolį, vėluojančiais į pamokas, skubančiais į jas suskambus čaižiam skambučiui.

Kaip knygoje rašė J.Mikučiauskas: „Nesvarbu, koks buvo mokyklos statusas (pradinė, progimnazija, vidurinė, pagrindinė), joje visada vyravo darbinė nuotaika, glaudus mokytojų, mokinių ir tėvų bendradarbiavimas. Pedagogai stengėsi surasti kelią į mokinių širdis, gerai žinojo jų poreikius ir galimybes, tad nesunku buvo nukreipti jaunus, dar gyvenimo išbandymų nepatyrusius žmones reikiama ir teisinga linkme.

Šilavoto mokyklos suole sėdėjo daug žmonių, šiandien žinomų visoje Lietuvoje. Tačiau mokykla didžiuojasi ne tik tais, kurie žinomi mokslo ir meno pasaulyje, bet ir didžiuliu inžinierių, mokytojų, miškininkų, medikų, žemės ūkio specialistų būriu.

Ne visiems buvo lemta baigti aukštąsias mokyklas, ir tai nėra taip svarbu, nes mokiniai, pasirinkę darbininkiškas profesijas ar besidarbuojantys žemės ūkyje, savo dorais darbais nepadarė gėdos nei sau, nei gimtajam kraštui.

Prieš daugelį metų ištarta frazė: „Aš didžiuojuosi savo mokiniais“ ilgą laiką nedavė ramybės. Taip gimė mintis surinkti ir išleisti knygą apie kuklios kaimo mokyklos didžius žmones, kurie augina duoną ir gydo, kuria eilėraščius ir stato namus, gilinasi į mokslo paslaptis ir kurių rankoms paklūsta sudėtingi mechanizmai“.

Pamoka vyko po atviru dangumi. Kalbėjusieji prisiminė mokyklą, mokinius, laidas ir dėkojo mokytojams už tai, kad jie yra tokie, kokie yra.

Susitikime dalyvavo ir Seimo narys Vytas Kamblevičius su padėjėja Loreta Jakinevičiene, buvusi mokytoja Antanina Aleknavičienė ir daug kitų, kurių buvimas daugeliui buvo ypatingas. Išėjusieji Anapilin buvo pagerbti tylos minute, tai buvo dar vienas įrodymas, kad nieko nėra amžino, kad reikia gyvenime džiaugtis akimirkomis, kurios tokios trapios.

Vilija Čiapaitė