Kai žolynai lenkia galvas žemės link, suvoki, kad jie, kaip ir žmonės meldžiasi.
Tai taip neatsiejama ir žavu! Ašarodamas dangus leidžia susivokti, kad vasaros jau nebėra, o žemdirbio surinktas grūdas laukia savo eilės – pas tuos, kurie jį tausoja. Šiųmečio derliaus pripildyti aruodai laukia rankos, kuri grūdus sumals, o sumani šeimininkė iš jų iškeps gardžią duonelę, kuri bus skalsi tiems, kurie jos verti.
Jau tradicija tapusi Žolinių šventė Pakuonyje prasidėjo Eucharistija bažnyčioje.
Po liturginio šventimo ir maldos visų laukė smagi diena pasibuvimo kartu parapijos parke. Čia jau iš vakaro Pašventupio, Dvylikių, Daukšiagirės, Bačkininkėlių, Balsėnų, Aštuonėlių kaimų, Aušros, Kranto, Sodybų, Naujakurių, Pievų, Liepų, Vėjo, Sodų ir Tylos gatvių gyventojai pasistatė palapines, stalus, suolus. Juk sekančią dieną teliko visiems po pamaldų su šventintais lauknešėliais susiburti draugėn ir pasidžiaugti užaugintu derliumi, pasiplepėti, susitikti su draugais ir pažįstamais.
Pakuonio mokyklai – 195
Prie parapijos namų stovintis stendas pritraukė daug buvusių ir esamų Pakuonio mokyklos mokinių.
Čia buvo galima peržiūrėti nuotraukas iš mokyklos gyvenimo. 1819 metais buvo įkurta Pakuonio parapijinė mokykla. Praeities dulkės taip storai nuklojo istoriją, jog turimos žinios labai negausios. Tačiau laikas nesustojo. Kiekvienas jo tarpsnis, kiekviena detalė laikui bėgant buvo pradėta saugoti ir istorija apie Pakuonio mokyklą tapo gausesnė – juk tai buvo įstaiga su savo gyvenimu, savo mokytojais, mokiniais. Daugelis jau atgulę amžino poilsio vietose, tačiau atminimas apie juos išliko, nes tai buvo, yra ir bus šviesulėliai, dalinę žinias savo mokiniams, išleisdami juos į didžiąją gyvenimo knygos kelionę.
Šventė parapijos parke
Žolinės – tai bendrystės šventė Pakuonyje. Į šventę susirenka žmonės ne tik iš tolimiausių kaimelių, bet ir iš įvairių Lietuvos kampelių. Savo grožiu, draugiškumu Pakuonis didžiuojasi. Ypač daug tarpusavio santykiuose turi reikšmės kunigo Rimo Pilypaičio bendravimas su parapijiečiais. Jo buvimas tarp jų, šmaikštus žodis, linksmos akimirkos pagavimas suriša visus nematomais saitais, kurie gana tvirti. Kunigas visada atranda laiko parapijiečiams, kurie taip pat gerbia savo kunigą už tai, kad jis tapo savas.
Eidama pro palapines ir maistu gausiai apkrautus stalus, džiaugiausi žmonių išradingumu. Vienur galėjai pamatyti statinaitę, kuri nuo giros pertekliaus net per kranelį savo turinį lašino, kitur karutis, išklotas kailiu, laukė savo eilės, išdidžiai sėdinčios vyro ir moters kimštos lėlės traukte traukė paimti iš jų interviu (ką ir bandžiau padaryti!), tačiau savo paslapties jie taip ir neišdavė. Čia pat senovinėje lovoje gulinėjo Žaldokas, pas kurį net prigulti bandžiau, tačiau šis botagėliu mojuodamas iškraustė mane iš savo gulyklos. Tolėliau „Tylos“ baras kvietė alaus, kavos ir gardžių lašinukų paskanauti… Visų linksmybių neteko išbandyti, nes visur smagumas liejosi per kraštus.
Taigi, šventė prasidėjo šventine programa scenoje. Čia Pakuonio laisvalaikio salės ir mokyklos kultūrinė – meninė programa, pasirodymai, dainos privertė ne vieną katučių ploti ir kartu dainas dainuoti. Pagaliau atėjo laikas ir rungtims. Pirmoji rungtis – bėgimas maiše. Sirgalių gretos buvo gana gausios. Kiekvienas sirgo už savo favoritą. Vieni gardžiai juokėsi, kiti skatino greičiau baigti distanciją. Tai buvo malonus reginys. Pagaliau sekanti rungtis – vinies kalimas į trinką. Mažu plaktukėliu penkių žmonių grupelė turėjau kuo greičiau sukalti didelę vinį, taip laimint prizą. Labai smagu buvo stebėti, kai nuo vyrų neatsiliko ir moterys, kurios nesibodėjo paimti plaktuką į rankas.
Šokis lietuje
Bene daugiausiai smalsuolių sulaukė šokis. Vos tik vedėja pradėjo rodyti šokio judesius, kuriuos reikėjo pakartoti, prasidėjo liūtis. Tik keletas šokėjų pabūgo sušlapti, o kiti kartu su vedėja kraipė klubus, darė sukinukus, plojo rankomis, kilnojo kojas. Labiausiai džiugino, jog jaunimo tarpe šoko ir per 60 perkopę vyresnieji. Čia tai buvo linksmybė. Pasirodo ne iš kelmo spirti senoliai ne ką prasčiau moka šokti lietuje. Tai buvo nuostabus reginys!
Vėliau vyko virvės traukimas, rąsto (beje, ganėtinai šakoto) pjovimas ir dar visokios atrakcijos. Tai buvo pats smagiausias susibūrimas, kuomet tikrinamas ne tik rankos tvirtumas, bet ir smegenų miklumas. Liūtis sumažėjo, nedidelis lietus tik vieną kitą nuginė namolio, o likusieji liko švęsti.
O aš, važiuodama namo, džiaugiausi pakuoniškių bendruomeniškumu. Švenčiančiųjų tarpe buvo ir Pakuonio seniūnas Audrius Narvydas, Tarybos narys Alvydas Vaicekauskas su žmona Audrone ir svečiai iš rajono ir kaimyninių regionų. Smagu, linksma ir džiugu buvo ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. O važiuojant pro automobilio langą stebėjau po ražienas braidančius gandrus, kurie stengėsi pasipenėti prieš didžiąją kelionę į pietus, kur peržiemoję tikrai sugrįš pas mus ir džiugins snapo kalenimu, pranešdami, kad jie taip pat yra pilnateisiai gyventojai.
Vilija Čiapaitė
