Kad duonelės ant stalo netrūktų, arba Dar vienas puslapis storėjančioje istorijos knygoje

IMGP1267Duona, duonelė, duonytė, duoneliukė… Mūsų tėvų tėvai, proproseneliai visų pirmiausiai ant stalo dėdavo duoną, o tik po to kitą maistą.

Duona – tai santarvės, šeimos židinio saugotoja, maitintoja. Kur besisuktume, duona minima pačiu švelniausiu ir gražiausiu žodžiu.

Su ja susiję daugybė padavimų, dainų, šokių ir apeigų. Kad visa tai neišsisklaidytų, Prienų krašto muziejus, J. Palionio labdaros ir paramos fondas, Seimo narys Andrius Palionis su šeima ir būrys nuostabių žmonių po trupinėlį, po riekelę surinko visas apeigas į visumą.

Juk turi ateities kartos žinoti, matyti, pajusti, kaip gimsta duonelė nuo pirmojo grūdo.

Daugelis nežino, jog Seimo narys A. Palionis kasmet užaugina, iškulia ir pristato rugelius į Prienų krašto muziejų, kur lankytojai susipažįsta su duonos keliu ant stalo.

Mokomosios programos metu lankytojai čia supažindinami, kaip anksčiau buvo sėjami grūdai, auginami, kertami, kuliami, malami, sijojami, kaip užmaišoma tešla duonelės kepimui. Tad neabejotina, kad ne vienas gardžiavosi duonele, kuri savo kelią pradėjo Siponių žemėse, kur rugius ne tik sėjo, bet ir nukirto pats Seimo narys.

Šie metai tas daugelio nematomas gijas surišo ir tai susirinkusieji turėjo progos pamatyti. Taigi, rugiai buvo pasėti Siponių dvarvietės laukuose. Čia ir susirinko visas būrys kirtėjų, pėdų rišėjų, kad parodytų, koks kelias grūdo, kol jis pasiekia mūsų stalus.

Liepos 26 dieną, kuomet švenčiamos Oninės, Siponių dvarvietė atgijo nuo svečių gausos ir šurmulio. Vyresnieji glaudėsi šimtamečių medžių paunksmėje. Sveteliai iš Zanavykų krašto muziejaus pristatė rugių kūlimo, niekojimo, grucės grūdimo ypatumus. Marijampolės kraštotyros muziejininkai ir Šunskų kaimo bendruomenės bei Siponių krašto bendruomenės atstovai pasidalino kulinarinio paveldo gamyba ir kiekvienas turėjo galimybę pasivaišinti tam kraštui būdingais patiekalais. Patiko svečiams rūgpienio ir virtų bulvių su lupena bei spirgučiais ragavimas, sūris, svogūnai su sėmenų aliejumi, duonelė, čia pat sumuštas sviestas.

Tačiau daugelį sukvietė pats maloniausias sielai reginys. Tarsi motušės išaustas rankšluostis rugių lauko link su daina nulingavo kirtėjų ir pėdų rišėjų eisena. Iš paskos su ąsočiais ir lauknešėliu ėjo jaunesnieji. Pirmasis iš kirtėjų stojo tikrasis šio lauko šeimininkas Andrius Palionis, o linksmai besišypsanti paskui jį ėjo ir rinko nupjautus rugelius šauni pėdų rišėja.

Paskui Andrių vienas paskui kitą išsijuosę kirto rugius ir kiti. Moterys, pasikaišiusios sijonus, dirbo iš peties. Pagaliau poilsio laikas. Visi braukė prakaitą nuo veidų ir gėrė tyrą vandenį, atneštą iš šulinio. Duonelė, sūris, lengvas užkandis ir gaivus vandenėlis pastiprino nuo kaitros nuilsusius pjovėjus. Pagaliau su nupintu Ievaro ir pabaigtuvių vainiku visi linksmi grįžo namolio.

Čia juos pasitiko šeimininkės Kristina ir Julija su gardžiomis vaišėmis. Vyrai kad sužvangino pjautuvais, o sustatę juos į vieną vietą, nuėjo prakaito plautis ir ruoštis rugiapjūtės pabaigtuves švęsti. Dainų ir gerų žodžių netrūko. Rugiapjūtę apdainavo Birštono kultūros centro folkloro ansamblis „Raskila”, Punsko senjorų klubo ansamblis „Tėviškės aidai”, Šakių folkloro ansamblis „Šakija”. Kartu su pagyvenusių liaudiškų šokių kolektyvu „Vajaunas” ne vieną šokį sušoko ir Andrius bei Kristina Palioniai.

Be abejo, lauko gėlių vainikais buvo papuoštos Onos ir dar gardžia duonele apdalintos. Vainikus uždėjo ir ranką kiekvienai Onai spaudė Seimo narys, o duonelę muziejininkės dalino.

Smagu, kad į šventę atvyko ir Birštono savivaldybės administracijos direktorius Valentinas Vincas Revuckas, gimęs ir užaugęs Siponyse ir žinantis, iš kur duonelė atsiranda, mero pavaduotojas Juozas Aleksandravičius, kuris gimęs Rumšiškėse tikrai žino, kada rugelius kulti.

Tarp susirinkusiųjų matėsi daug pažįstamų ūkininkų, dainorių. Jie žino sunkų rugio kelią stalo link ir kad toks renginys visus subūrė draugėn labai džiugino. Juk žinia, kad šiuolaikinis jaunimas tikrai sunkiai suvokia, kad senoliai prakaitu laistė kiekvieną rugio varpą, ne be reikalo lenkė nugarą prie nukritusios ant žemės. Ir labai šaunu, kad buvo parodyta tikra rugių kirtėjų ir rišėjų diena ir apeigos. Tai bus brangi ir nepakartojama dovana ateities kartoms, nes jau tikri miesto vaikai nežino, iš kur atsiranda pienas, sviestas, sūris, o ką kalbėti apie duonos kelią.

O aš savo ruožtu labai džiaugiausi Siponių dvarvietės šeimininkų svetingumu. Jų buvo pilna visur. Rūpestis, kad nuo karščio nekankintų troškulys, paruošti butelaičiai su tik šiai vietai būdingu pavadinimu, duona, ragaišiai, skilandžiai, dešros ir dar visokiausi gardumynai kvietė pasivaišinti. Be to, darbščioji Valė Petkevičienė taip mokėjo visus suburti, surikiuoti, kad net širdyje džiugu buvo.

Važiuodama namo džiaugiausi ir dėkojau už rūpestį Siponių dvarvietės šeimininkams Kristinai, Editai, Julijai ir Andriui, Prienų krašto muziejaus desantui, Birštono vienkiemio, Nemajūnų, Siponių bendruomenių atstovams, Matiešionių kaimo žmonėms, Birštono kultūros centro folkloro ansambliui „Raskila”, Birštono vaikų lopšelio – darželio „Vyturėlis” vaikams ir auklėtojoms, Šakių folkloro ansambliui „Šakija”, Punsko senjorų klubo ansambliui „Tėviškės aidai”, Prienų kultūros ir laisvalaikio centro pagyvenusių liaudies šokių ansambliui „Vajaunas” ir visiems, kurie surengė šventę, kuri išliks kaip puslapis storėjančioje istorijos knygoje.

 

Vilija Čiapaitė

Taip pat skaitykite