Įdomu… Ne, ne šiandien… Medžiaga ekskursijoms Birštone

Kiekvienoje ekskursijoje turi būti bandoma naujai, įtaigiai prisiliesti prie Birštono istorijos, sudominant įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir polinkių žmones. Svarbiausia, ekskursijos vadovas savo pateikiama medžiaga pats turi jausti norą naujovėms, o ne automatiniam, monotoniškam  medžiagos išdėstymui. Skaitydami tarpukario spaudą, atkreipėme dėmesį į porą publikacijų, kurios sudomins ir patrauks visus.

Lobis

Taip savaip galime pavadinti šią publikaciją, atspausdintą 1937 m. „Ūkininko patarėjuje“: „Birštonas, Alytaus apskritis. Šiomis dienomis Birštone visai netikėtai gandralizdyje buvo rastas senas pinigų lobis. Klebonijai priklausiančiame žemės sklype augo labai stora šimtametė liepa, kurios viršūnėje jau keliasdešimt metų gandrai perėdavo vaikus.

Žemės sklypas buvo reikalingas statybai, todėl medį iškirto. Nugriuvus medžiui iš viršūnės pabiro didelė krūva stagarų, kuriuose buvo matyti senų drabužių ir net molinių puodų likučių. Birštone vasarojąs Vyšniauskas tame subirusiame gandralizdyje surado keliolika senų varinių ir sidabrinių pinigų. Kitą dieną tame lizde kitas vasarotojas rado dar keliolika pinigų. Dalis pinigų yra variniai, kurie tiek yra surūdiję, kad esą juose parašai neįskaitomi. Pasirodo, kad tai Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Zigmanto Augusto ir Vladislovo laikų pinigai. Taigi rastieji pinigai turi net po kelis šimtus metų. Pinigus į lizdą sunešė paukščiai, kai krovė lizdą. Gandrai laukuose rado senų drabužių, kuriuose, greičiausiai, buvo paslėpta senovės pinigų. Drabužių liekanos lizde visiškai supuvo ir sunaikinus gandrų gyvenamąją vietą iš ten pabiro pinigai. Kadangi lizdas buvo apie 1 m aukštumo ir daugiau kaip pusantro platumo, tai, galbūt, ten buvo ir daugiau pinigų, bet pavyko rasti tik apie 20 monetų, nes lizdas, krisdamas ant žemės, buvo sutrupintas į keliolika dalių“ („Ūkininko patarėjas“, 1937, nr.41, p.11).

Reti radiniai Nemune

„Šiemet nusekus upėms mažoje Nemuno kilpoje, keliose vietose iš vandens išlindo juodi rastai. Vieni jų pasirodė ties Kampiškių kaimu, kiti arčiau Birštono vasarvietės, prie Alksniakiemio miško. Kampiškių kaimo mažažemis Januškevičius iš kranto iškasė labai storą juodą ąžuolą. Po kelių dienų už 100-150 metrų sielininkai aptiko dar kelis storus ąžuolus. Ties Birštono vasarviete ūkininkai Banionis su Blekaičiu taip pat rado juodų kaip anglis ąžuolų. Rastieji medžiai visai pakeitę savo išvaizdą. Vienur – jie tamsiai rudi, o kitur – juodi kaip anglis. Piūklas ir kirvis į juodą ąžuolą nelabai lenda. Jie kai kur atrodo kaip suakmenėję. Rastuosius mažoje Nemuno kilpoje ąžuolus matė kai kurie medžio tyrinėjimo specialistai. Jie teigia, kad tie medžiai vandenyje turėjo išbūti po kelis šimtus ar net tūkstančių metų. Tik per tokį ilgą laiką jie pajuodavo ar net suakmenėjo.

Būdinga, kad ąžuolai į upės vagą yra įvirtę su šaknimis. Vietoje, kur dabar randami ąžuolai, jie dabar nebeauga. Toje vietoje Nemuno pakraščiuose teauga tik gluosniai, karklai, kai kur pušaitės ir laukinės obuolys. Iš to nesunku padaryti išvadą, kad stori kelių šimtų metų ąžuolai per didelius potvynius senovėje pateko į upės vagą. Jie buvo apnešti žemėmis ir įaugo į kietą upės krantą. Dabar, labai nusekus Nemuno vagai, jie vėl išvydo dienos šviesą.

Rastieji ąžuolai, be abejo, yra dar senovės liudininkai, gal būt tos Lietuvos, kada Nemuno krantuose buvo garbinamas Perkūnas“ („Ūkininko patarėjas“, 1938, nr.11, p.2).

Kalba netaisyta. Iliustracijose yra panaudotos kolekcininko Almanto Miliausko nuotraukos.

Istorikas Vytautas Kuzmickas