Lietuvos dailininkas, skulptorius, grafikas Martynas Gaubas gimė Radviliškyje. Penkerius metus studijavo dailę – dizainą Šiaulių universitete. Skulptorius jau sukūrė per 500 skulptūrų iš medžio, akmens, bronzos. Surengė nemažai personalinių parodų, dalyvavo daugiau kaip 70 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Švedija, Danija, Suomija, Olandija, Vokietija, Lenkija, Latvija, Ukraina, Kinija). Užsienio galerijos „Gallery M“ (Viena, Bratislava, Niujorkas), „Art gallery 21“(Ryga), „Gallery Salling“ (Skive, Danija) menininką pristato pasaulinėse meno mugėse. 2006 m. jis gavo Šiaulių miesto savivaldybės stipendiją „Jaunajam menininkui“.
Be to, M. Gaubas yra pasaulio skulptorių tinklo „Sculpture network” ir Lietuvos Dailininkų Sąjungos narys.
Prieš gerą mėnesį vaikščiodama Birštone sutikau Martyną, kuris ką tik buvo baigęs pokalbį su žmogumi, siūliusiu vykti į Norvegiją padirbėti prie ledo ir gaminti skulptūras. Tuomet aš, žinodama, jog Martynas smalsus, bandžiau įkalbėti, kad važiuotų.
Pagaliau prieš kelias dienas Martynas grįžo ir, kaip buvo žadėjęs, pasiūlė susitikti bei papasakoti apie darbinę kelionę.
Darbas Lofotenų salos ledo galerijoje
Svolveris – Lofotenų salų sostinė. Į vieną iš salų, kurioje ir įkurta „Ledo galerija“, su dar penkiais lietuviais nuvykęs M. Gaubas turėjo ne tik sukurti naujas skulptūras, bet ir restauruoti senąsias. Martynas metė sau iššūkį ir pradėjo darbą su ledu. Juk reikia išbandyti ir šią medžiagą, pajusti ją, nes ką žinai – gal tai bus slapta jo gyvenimo minties realizacija.
Pasak skulptoriaus, ledas turi savo ypatumų, nes jis skaidrus, slidus ir sunkus. Paprastai pagrindinė skulptūros dalis apdirbama elektriniu pjūklu, o paskui specialiais įrankiais – detalės. Skulptūros gaminamos sujungus keletą ledo luitų, kurių vieno svoris apie 100 kg, o jo matmenys siekia 1×0,50×0,30 m. Tad, kad kūrinys būtų didesnis, luitus tekdavo „suklijuoti“ vandeniu. Kaip pokalbio metu sakė Martynas, iš sniego galima gaminti skulptūras iki 5 metrų, o ledo specifika visiškai kitokia. Visų pirma, jis yra matinis ir, pavyzdžiui, veido išraiška ar bruožai, kuriuos išgauni lede – nematomi, nes skaidrumas tai užslepia. Tačiau ledo skulptūros turi ir savų privalumų. Pavyzdžiui, M. Gaubo pagamintas akvariumas su iš vidaus išgremžtu ledu yra gana įspūdingas, nes apšviestas jis atrodo tarsi pripildytas koralų. Taigi, ne visur gali pritaikyti negatyvą, tačiau su juo skulptūros būna įspūdingos: žvejys su statine, žuvys, kovojančios už gyvybę, paukštis ir nerealiai gražus, iš tolo šviečiančiomis geltonomis akimis aštuonkojis ir daug kitų. Kiekviena skulptūra, kaip minėjo pašnekovas, gaminama pagal to krašto tematiką, istoriją, gyvūnus, augmeniją. Be abejo, Norvegija – žvejų ir vikingų kraštas, tad dauguma kūrinių ir atspindi šio krašto tematiką.
Skulptūros čia išsilaiko apie metus ir net daugiau, nes patalpoje palaikoma – 6°C.
Būdamas Norvegijoje ir dirbdamas su ledu, Martynas pasiūlė naujų idėjų. Be to, jis pirmasis išbandė, kaip įterpti spalvą į ledą, kad ši pagyvintų skulptūrą. Kaip žinia, ledo negalima nudažyti, o Martynas tai „sukramtė” ir pasiūlė, kaip tai padaryti. Jo sukurtas aštuonkojis, su kuriuo, beje, turėjo daug vargo, nes klijuojant išsprūsdavo slidžios kojos, liko stebinti galerijos turistus ir lankytojus, nes jis turėjo geltonas akis, kurios, įjungus apšvietimą, atrodė įspūdingai. O Norvegijoje, lietuviai nebūtų lietuviai, jei neišrastų visiškai primityvių, bet labai reikalingų autentiškų įrankių darbui su ledu. Pats Martynas, dirbantis su metalu, detalių sujungimo sistemą sėkmingai pritaikė ir kurdamas ledo skulptūras.
Taigi, „Ledo galerijoje” lankytojus liko džiuginti 9 Martyno skulptūros.
Kad svajonės neliktų vien tik svajonėmis
Galerija pastatyta gana primityviai, o jos viduje galima ne tik pamatyti ledo skulptūras, bet ir jas pačiupinėti. Muzika ir ledo baras su ledinėmis stiklinėmis suvilioja ne vieną turistą. Ir kas nenorės kokakolos ar išgerti kitokio gaivaus gėrimo iš ledinės stiklinės, o gal kai kam malonu išgerti ir kai ką stipresnio. Tačiau, pasak Martyno, savininkai nesuinteresuoti prekiauti vien alkoholiu. Gaiviųjų gėrimų nemažas pasirinkimas, nes daug turistų ir lankytojų, kurių per dieną būna virš 600, būna su atžalomis.
Grįžęs iš Lofotenų salos Martynas jau svajoja apie tokią galeriją, tačiau, kai visada, skaičiuoja finansus. O be to, idėjų ir svajonių generatorius jo galvoje sukasi dideliu greičiu. Jis tiksliai žino, kad jei atsirastų patalpa, būtinai įgyvendintų idėją. O pati realiausia – tai Birštono mineralinio vandens ledo skulptūrų galerija. Tai būtų unikaliausia ir vienintelė vieta pasaulyje. Ir kuo mes prastesni nei Oslas, Karibai? Be abejo, numatyta padaryti tokias galerijas Kopenhagoje, Vilniuje, tačiau Martyno surinkta informacija ir žinios gali drąsiai būti panaudotos čia, Birštone. O gal svajonės neliks vien tik svajonėmis? Gal atsiras bendraminčių, kurie kartu sukurs unikalią galeriją, kuri garsintų Birštoną visame pasaulyje?
Visur gerai, bet Lietuvoje geriausia
Martynas išmaišęs daug garsių ir gražių pasaulio vietų. Visur savotiška gamta, žmonės. Pabuvęs svetur jis suvokė, jog Lietuvoje menininkas gali laisvai kvėpuoti, neįspraustas į rėmus. Pasak jo, Norvegijoje laikomasi nuostatos, jei skulptorius dirba sunkiai, vadinasi jis labai geras, nors jo darbai gruboki. O Martynas mėgsta savo skulptūras išdailinti, padaryti aptakias, išgyventas. Jos įgauna skulptoriaus dvasią. Be to, dirbant galerijoje jam teko patirti darbininko emigranto duonos, tačiau dėl to jis nė kiek nesigaili, nes įgavo labai įdomios gyvenimiškos patirties. Juk kūrėjas, kuo daugiau gaunantis realių potyrių, tampa brandžiu menininku, kuris savo patirtimi save atspindi savo darbuose.
Vilija Čiapaitė
