Permainų vėjas Jiezno PSPC

Daugelis jiezniečių, matydami apleistus dar nesenus buvusios poliklinikos pastatus, tikriausiai piktinosi ne vieną kartą, prisimindami tą laiką, kai čia virte virė gyvenimas.

Dabar poliklinikos darbuotojai yra susispaudę antrajame dviaukščio pastato aukšte, apačioje – dantų protezavimo kabinetai. Slaugos skyrius įsikūręs senesniajame pastate, kur sąlygos išties prastokos, bet sumaniai dirbantys medikai ir slaugytojai ir čia sugeba sukurti jaukumą ir grožį pasiligojusiems, senyviems, neįgaliems ir beglobiams žmonėms.

O dabar poliklinikos darbuotojai nekantriai laukia permainų. Juk gerai nekantrauti, kai žinai, kad jos iš tiesų bus. Tą tvirtai žada naujasis įstaigos vadovas Povilas Rimkus, jau tiesiog atmintinai išmokęs projekto planus, kuriais numatomos svarbios ir reikalingos rekonstrukcijos. Tiesa, kai kurie pasikeitimai jau ir taip vyksta. P. Rimkus pasakoja, jog pretenduodamas į šią vietą, jis buvo gerai išstudijavęs poliklinikos ir slaugos skyriaus poreikius bei savo galimybes kažką keisti. Tad daug nelaukęs įsteigė sunkiai judantiems ligoniams kineziterapijos kabinetą, kuriame jie pagal išgales mankštinasi, lavina judesius. Be to, Jiezno ir Stakliškių odontologų darbą labai palengvino odontologinis rentgeno aparatas. O P. Rimkaus mintyse jau sukasi idėja atgaivinti fizioterapijos procedūras, kurioms būtų galima panaudoti bičių vašką, parafiną ir kt. Tačiau svarbiausia ateities planuose – viso sveikatos priežiūros centro pertvarka, kai į renovuotą pastatą bus sukelti ir bendrosios praktikos gydytojų, odontologų kabinetai, ir slaugos skyrius, atsiras vieta virtuvei, bus liftas, atstatomųjų procedūrų kabinetai, jaukios ir šiltos palatos. Ir tai ne svajonės – projekto derinimo ir tikslinimo darbai žengia pirmuosius žingsnius, tad tiek poliklinikos darbuotojams, tiek pacientams teks apsišarvuoti kantrybe, kol pokyčiai per sunkų triūsą taps realybe.

Na, o viso šio bruzdesio kaltininkas – gydytojas P. Rimkus – nėra nežinomas žmogus Jiezne. Vyresnieji miesto ir seniūnijos gyventojai galėtų atsiminti jį, pradėjusį čia dirbti 1969 metais. Pasak P. Rimkaus, gyvenimo ir darbo keliai vis vedžiojo jį po aplinkines vietoves, kol galų gale vėl sugrąžino į pradžią, į Jiezną. O teko gydytojui padirbėti ir Balbieriškyje, tolimajame Kupiškyje, Vilniuje. Įdomu tai, kad idėjų ir energijos kupinas žmogus visur paliko ilgalaikius pėdsakus. Dirbant Jiezne buvo pastatytas vaistų sandėlis ir gyvenamasis namas medikams, Kupiškio rajone – nauja ligoninė, dvi ambulatorijos, Vilniuje – Respublikinės kraujo perpylimo stoties gamybinis korpusas  ir t.t. Pats P. Rimkus juokauja, jog gydymas ir statyba yra jo genuose – senelis caro laikais buvęs felčeris ir stalius, tėvas pirmasis Kaune atidarė savitarnos valgyklą…

Darbštų ir atsakingą vadovą gerbia ne tik pavaldiniai, bet valdžios atstovai, patikėdami jam sudėtingus, reikalaujančius kompetencijos, patirties ir žinių darbus. Pirmeiviu, atradėju ir steigėju P. Rimkui teko pabūti ne vienoje medicinos srityje, tad tik stebėtis tenka, iš kur šis žmogus semiasi tiek jėgų, naujų minčių, optimizmo? Iš žemės, iš jos derlingumo ir dosnumo. Mėgstamiausia gydytojo laisvalaikio veikla – darbas sode. Savo sodyboje jis ne tik sumaniai prižiūri sodą, bet ir darbuojasi šiltnamyje, kur džiaugsmą jam teikia pomidorai, agurkai, paprikos ir kitos gausiai derančios daržovės. Daug apie žmogaus būdą pasako ir tai, jog jis yra apiterapeutas – gydytojas, skatinantis žmones daugiau naudoti bičių produktus ir iš jų pagamintus preparatus. Ir tai ne šiaip sau pomėgis – 1993 metais P. Rimkus su bendraminčiais įkūrė Lietuvos apiterapeutų asociaciją, dabar yra jos viceprezidentas. Tad ne veltui vos ne vieninteliu vaistu nuo daugybės ligų gydytojas laiko medų ir kitus bičių gaminamus produktus.

P. Rimkus, energija trykštantis žmogus, negali pasišvęsti tik vienai veiklai. Todėl tarp jo pomėgių yra fotografavimas, kelionės automobiliu ir skaitymas. Šiuo metu jis sako besigilinantis į religijos istoriją,  bendrauja su charizmatiškuoju kunigu Ričardu Doveika, atrado bendrą kalbą ir su Jiezno parapijos klebonu Rolandu Bičkausku, maloniu, rūpestingu ir labai dvasingu žmogumi.

Žmogui, ko gero, yra įgimta vengti didelių pokyčių savo gyvenime. Todėl dažnai su pavydu stebime tuos, kurie nebijo keistis patys ir keisti aplinką. O kartu ir labai gera, kad kažkas kitas imasi versti kalnus, trupinti sienas, lieti naujovių pamatus. Tokiu žmogumi norisi tikėti ir pasitikėti, norisi juo sekti ir jam padėti. Tą, reikia tikėtis, jau pajuto ir Jiezno gyventojai.