Jaunutis vaikinas, ką tik įžengęs į suaugusiųjų pasaulį, kariauja… Jis turi šauti, arba bus nušautas, turi kęsti alkį ir šaltį, abejingai žiūrėti į sudarkytus lavonus ir klausyti karininkų komandų, kurios stumia jį į mirtį. Karas ir jo žvėriškumai yra tai, ką patyrusieji niekada nepamirš, o nepatyrusieji – vargiai supras.
Šalia Stakliškių parapijos klebono Alfredo Rukštos stovintis aštuoniolikmetis dvyliktokas – pats geriausias pavyzdys pasakojimui apie į karą išėjusį vaikinuką iš Kazokiškių kaimo (Elektrėnų savivaldybė). Toks buvo ir klebonas, kai jam teko rinktis – arba mirtis kare, arba Sibire. Jam, vos spėjusiam patirti žydinčią jaunystę, kitos išeities nebuvo, tik pasirinkimas, žadėjęs mirtį. Jis panoro mirti garbingai, mūšyje, o ne pasmerktųjų lageriuose, nuo bado, šalčio ar nepakeliamo darbo, kenčiant okupantų pažeminimus. A. Rukšta, Dievo malonės ir apsaugos lydimas, grįžo iš karo, patyręs gilių dvasios ir kūno žaizdų, tapo kunigu, o jo atsiminimai sugulė į jo gimtinės žmonių išleistą knygą „Kazokiškės. Seniūnija ir apylinkės“. Ją lapkričio 19-ąją jis atsinešė į Stakliškių vidurinę mokyklą, kur vyresniųjų klasių mokiniams ir mokytojams vedė netradicinę istorijos pamoką. Nors mokiniams visos pamokos atrodo per ilgos, tačiau šioji buvo per trumpa – maža ką spėjo garbusis svetys papasakoti, nes į keliasdešimt minučių negali sutilpti dešimtmečiai turtingo gyvenimo, o tuo labiau – į nesibaigiančią kančią virtusieji Antrojo Pasaulinio karo metai. Tačiau ši istorijos pamoka bus pratęsta. Direktorė Loreta Šernienė pakvietė kleboną A. Rukštą apsilankyti mokykloje dar ne vieną kartą, pratęsti savo pasakojimą, o jam išklausyti tikrai atsiras norinčiųjų. Juk gyvieji istorijos liudininkai yra geriausiai širdis ir protus pasiekianti tiesa, kurią daugybei žmonių kažkada teko išgyventi.
